Visada mėgau lininius drabužius, vasarą nedėviu kitokių kelnių, kaip lininių, man linas net kvepia :)
Ir netrukdo man, kad visada atrodau šiek tiek pasiglamžiusi, man net priduoda tokio laisvamaniškumo įspūdį. Jaučiuosi visai neįsprausta į jokius griežtumo rėmus. Tik kas mėgsta vaikščioti išlyginti kaip ledas, rinkitės liną, maišytą su viskoze, ar sintetika. Tada jis ne toks glamžus. Na, linas kaip ledas bus nebent ant pakabos. Mielai dėvėčiau ir sukneles. Kaip žavu lininės trumputės suknelės. Deja, iki trumpučių suknelių man dar reikia padaryti didelį darbą Nr. 1 :))
Ir, pasirodo, liną mėgstu ne tik aš. Savo draugei Ingai prieš gerą mėnesį siuvau lininę vestuvinę suknelę. Žinoma, ji nebuvo tradicinė pūsta nuotakos suknia. Nors, manau, iš lino man būtų graži net pūsta, ilga suknelė. Taigi, kadangi nuotaka buvo „lininė", jaunikis taip pat linu puoštas, tai jos vestuvėms suknelę sau pasisiuvau iš juodo irgi lino, tik kraštus, kad nebūtų labai gedulinga, papuošiau audiniu su raudonomis aguonomis. O Ingos teta, pamačiusi abi sukneles, užsimanė taipogi dviejų lininių suknelių, kuriomis taip pat ketino pasipuošti eidama į kitas vestuves. Jai, o ir man, labai patiko a la jūreiviška apykaklė, žinoma, ji tokia stilizuota, gerokai platesnė, bet gi jos paskirtis - taip pat ir šiek tiek pridengti rankų viršų. Gaila, vasara baigias. Lino laikas taip pat.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą